Jogo užrašai.

Aš išeinu

Aš pagaliau grįžtu..

Štai ten, kur nebebus jau to, kas kūniška, grįžtu!

Aš apvalkalą, rūbą ten keičiu.

Prieš visa tai aš viską, ką patyriau, vėl išgyvenu ir kas svarbiausia liko manyje, atgaminu.

Supras tik tie, kas jau net ir dabar supranta, kad matrica ir išlipimas ten neva iš jos, susijęs gali būti tik su Dievu ir grįžimu pas jį. Visa kita yra tik tamsiųjų materialaus pasaulio valdovų ir įtakų peripetijos.

Nuo ko viskas prasideda? Nuo to, kad dvasinio pasaulio erdvėse, kur lygiai taip pat vyksta žaidimai, tik su transcendentiniais prieskoniais visada atsiranda sielų, kurios pačios nori patapti Dievais. Jų netenkina transcendencija ir suvokimas, kad ya aukščiausiasis. Jos ima pavydėti, o pavydas ir transcendentiniai prieskoniai tose erdvėse nedera tarpusavyje. Tokiu būdu šios sielos keliauja į materialias visatas, kurių esti milijardai.

Ten atsidūrusi siela linkusi manyti, kad ji viena vienintelė „Dievukas“, pasaulio valdovas, žinovas ir visoks kitoks.  Visas pasaulis aplink jį sukasi lyg apie kokią planetą. Tam duodamas EGO. Tai toks veikimas, kad pasaulis sukasi aplink mane.

Ir laikui bėgant pasaulis pasirodo ne toks jau gražus. Ir niekas nežiūri į tave kaip į Dievą ir „nemyli tavęs“, visi myli tik save, save kaip „Dievą“. Tada imi suprasti, kad nesi tu pasaulio bamba, pats nelaimingiausias, kad tu nesi planeta, apie kurią viskas sukasi. Tu greičiau tik pats sukiesi, lyg koks žiurkėnas samsaros rate. Nes štai atėjo dramblys, pamynė tave savo didžiausia pėda ir tu neturėjai jėgų nei kalną pastatyti kaip apsaugą sau nuo dramblio, nei bėgti 3000 km per valandą greičiu. Tu negalėjai. Joks tu ne Dievas, tai tik tavo įsivaizdavimas. Dramblys tave primynė ir tu vėl gimei iš naujo.

Gimei vėl tuo mažu klykiančiu kūdikiu, kuris vėl aiškinasi ar Putinas ar Geitas valdo pasaulio karus. Tu visas suskiepytas ir subadytas nuo mažų dienų. Tavo smegenys vystosi ne natūraliai, gamtos ir mamos meilės apsupty, o priskiepytų švirkštų ingredientų dalimi ir darželio tetų, kurios turi aprūpinti dar dvidešimt mažų „Dievukų“ ir tenkinti jų norus.

Tu klyki. Kartas nuo karto KLYKI. Bet į tave reaguoja tik iki tol, kol tu mažas. Kartais tau įkiša soskę į dantis. Kartais užmaitina motinos krūtimi ir buteliukais, kartais tave juokina, vaidina klounus, šoka aplink močiutės ir dėdės, priversti pasitraukti nuo televizoriaus ar sukamo butelio ratu. Tau jie juokingi, bet tu klyki, nes NORI. Nori visko. Tu žinai, kad per šitą savo ilgą (bet iš tiesų trumpą) gyvenimą tu dar daug ko norėsi. Ir moterų ir vyrų, romantiškų ir valdingų, dvasingų ir turtingų. Ir vilų ir namelių kaime prie upės. Ir meilės meilės meilės, kurią turėjai ten, anuose pasauliuose, bet paėmei ir užpavydėjai JAM, tam tobuliausiajam. JAI, tai tobuliausiajai. Dėl to išėjai tapti pats savo gyvenimo valdovu. Bet tu nesi joks valdovas, tave nuolat atakuoja norai ir būtybės, kurios neturi kūno. Tu neturi šios Dievo sukurtos šventyklos, t.y. kūno, kurį privalai gerbti, bet greičiausiai negerbi.

Tu kritikuoji Dievo namus, bažnyčias, bet tavo šventykla galbūt supuvusi kaip konteineris, paslėptas už namo kampo.

Joje randasi tas, kuris tau davė šį kūną ar tiesiog norai, pagieža, nepasiteninimas ir nedėkingumas?
Jei kūnas serga, tai jis nėra jokia šventykla, jį slegia karma ir sunkumai, norai ir nepasitenkinimai, kad tavęs nemylėjo.

Todėl tu, pamatęs facebooke naują gražaus kūno koučingą atiduodi visus pinigus, paimi paskolą ir nusprendi, kad dabar mokysiesi kaip „MYLĖTI SAVE“. Save, tą netikrą, tą apvalkalą, kurį gavai iš jo, aukščiausiojo, kad galėtum suprasti Dievo rolę.

Dievas prisiima atsakomybę už visus savo veiksmus ir atoveiksmius, jis tą gali, o tu ar gali? Už viską viską kas vyksta čia ir dabar susikūrei tik tu pats ir niekas daugiau. Ir nesvarbu kad pamiršai, tai vėlgi Dievo dovana tau, nes jei nepamirštum, jei nebūtų užmaršties, tuomet bėgiotum po pasaulį kaip pilkas skuduras, kaip baisiauisa klykianti baidyklė iš siaubo filmo. Nes nepakeltum tiek kančių, kiek prisikūrei čia, norėdamas būti juo – gražiausiuoju ir tobuliausiuoju.

Po tūkstančio metų.

Aš jau prisiminiau kas aš ir dar prisiminiau iš kur esu

Bet apsupty žmonių esu, kurie nenori to net prisiminti, jie tik nori savo skausmą akimirksniu tavy juk pradanginti.

Nes jie dar nori čia pabūti, ne laikas dar išeit.

Todėl jie jaučia širdimi, kad tu jau nori save iš to paleist.

Ir jie neleis to, jie laikys, savo prisirišimais įsikandę į dantis.

Jie tau sakys – tu mokytojas! Tu Guru! Aš be tavęs gyventi negaliu!

Tik nepalik manęs prašau! Ką aš darysiu be tavęs, savosios aš širdies dar nejaučiu, aš dar tik pakeliui atgal juk į save esu.

O tu sakai – aš nė prie ko.

Ne mano tai. Juk tavo tai.

Tu prisiminki kas esi, neprisirišk prie šito vaizdo ką matai, juk tai tiktai apvalkalai.

Ir mano paskirtis buvo tik perduoti žinias. BET TAI NE AŠ. Kabinkis tu į jas, ne į mane.

Tik paprašyki tu grįžimo juk namo, nespėsi mirktelt kaip ateis kitu būdu.

Ir tikrins tikrins ar tau jau palanku...

Tuomet ieškosi tu ženklų – gal 22, o gal 32.

Bet tą patvirtins tiktai meilė užgimusi širdy ir jau pavydo atsisakymas, jog ne, ne Dievas tu esi.

Tu tiktai laikinai iliuzijoj buvai, ką kažkokia ten MATRICA PAVADINAI.

Ir aš guliu, tada žiūriu...

Aš noriu pamatyti iš tiesų...

Kiek dar prisirišimų liko manyje

Ar jie paleis mane?

Ir tas ir tas juk turi laidą į mane!

O aš sakau – juk ne, juk ne!!!!!

Jei norit liksiu aš prisiminimas jums saldus

Bet tai tik kūnas mano tik prisiminimų juk debesyse.

Nei žinios – niekas juk nemiršta niekada.

Neprisirišk prie kūno ar prie ryšio tu materialaus.

Tai tik apvalkalai...

Ar tetos, dėdės tai ar tavo juk sūnai – jie tik apvalkalai...

Tame ir laisvė ir ta matricos viltis, kuri paleis nuo visko štai tatais NŪNAIS.

Kai atsakysi sau – juk ne, neliko nieko juk tikrai.

AŠ DRĄSIAI JAU EINU ATGAL.

JUK VISKAS TIK APVALKALAI...

KNYGOS ĮSIGIJIMAS: TRANSFORMACIJA Į LAIMINGĄ GYVENIMĄ (Amžinas žinojimas). (astrologijosguru.lt)